Jau tais laikais kaimo gyventojai pastebėjo druskingų panemunių šaltinių gydomąją galią ir taip gydydavo žaizdotas savo kojas. Yra žinoma net liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiesčių, Suraučių) dinastija. O ir žodžio „druskininkas“ reikšmė yra „asmuo, besiverčiantis druskos gamyba, pardavimu“. Įvairios tarpukariu veikusios sanatorijos ir jų architektūra leidžia mums įsivaizduoti tuos tingius rytus geriant kavą kambario balkone, žvelgiant į žemiau tekantį Nemuną – tokia prabanga jau apie 1930 m. galėjo pasilepinti Druskininkų kurorto svečiai.