Atgal

„Tulpės“ sanatorijos purvo ir vandens gydyklų pastatas

10°C
Birutės g. 35, Birštonas
Klausyti
Maršrutai

Birštono vardas istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1382 m., kai Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, jog prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tai – beveik 500 metų iki oficialaus kurorto statuso suteikimo!

Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti XIX a., ypač po to, kai sudegė netoli buvęs Stakliškių kurortas. 1854 m. gautas ir oficialus leidimas steigti kurortą – tuo rūpinosi dvarininkas Adomas Bartoševičius ir gydytojas Benediktas Bilinskis. Po poros dešimtmečių kurortą įsigijo ir ėmė plėsti Jiezno dvarininkas Ignotas Kvinta, vėliau savininke tapo Lidija Miller-Kochanovskienė. Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjęs miestelis atkūrus Nepriklausomybę perėjo valstybės žinion, juo ėmė rūpintis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

Draugija Lietuvos Respublikos sveikatos departamentui įsipareigojo ne tik prižiūrėti, bet ir vystyti bei modernizuoti kurortą. Vienas modernizacijos požymių – Birštone imtos teikti gydymo purvu paslaugos. Poilsiautojus ir sveikatą stiprinti siekusiuosius 1933 m. pakvietė naujutėlis, specialiai šiam reikalui pastatytas gydyklos pastatas, papuoštas Raudonojo Kryžiaus emblema.

Šis statinys – vienas iš tarpukariu sparčiai atsinaujinusio kurorto simbolių, mat iki 1935 m. intensyviai buvo griaunami seni ir kilo nauji Birštono pastatai. Kurorto plėtrai vadovavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o 1930 m. parengto „Svarbiujų rūmų mineralinėms vonioms“ projekto autorius – architektas Romanas Steikūnas, savo pėdsakų Birštone palikęs daug. Įdomu, kad tuo pat metu Raudonasis Kryžius plėtė savo tinklą ir kituose Respublikos miestuose.

Savo architektūra iš kitų, daugiausia medinių, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu iškilusių kurorto pastatų mūrinė gydykla išsiskiria savo elegantiškais tūriais. Pagrindiniam jų lengvumo suteikia įstiklintas fasadas. Kupolas dengia vestibiulį, kuriame įrengta laukimo salė ir kasos.

„O Birštono gydyklos mineralinių, angliarūkšties ir dumblo gydomųjų vonių nesustabdo joks lietus. Jomis besinaudojančių kasdien vis daugėja“, – 1935 m. rugpjūtį rašė laikraštis „Lietuvos aidas“. Tarpukariu Birštono fenomeną aprašę žurnalistai taip pat minėjo, kad „ne veltui ir patys gydytojai taip gausiai čia gydosi“, pastebėta, kad kurorte lankosi net svečiai iš užsienio.

„Tulpės“ sanatorijos purvo ir vandens gydyklų pastatas

Birutės g. 35, Birštonas

Birštono vardas istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1382 m., kai Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, jog prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tai – beveik 500 metų iki oficialaus kurorto statuso suteikimo!

Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti XIX a., ypač po to, kai sudegė netoli buvęs Stakliškių kurortas. 1854 m. gautas ir oficialus leidimas steigti kurortą – tuo rūpinosi dvarininkas Adomas Bartoševičius ir gydytojas Benediktas Bilinskis. Po poros dešimtmečių kurortą įsigijo ir ėmė plėsti Jiezno dvarininkas Ignotas Kvinta, vėliau savininke tapo Lidija Miller-Kochanovskienė. Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjęs miestelis atkūrus Nepriklausomybę perėjo valstybės žinion, juo ėmė rūpintis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

Draugija Lietuvos Respublikos sveikatos departamentui įsipareigojo ne tik prižiūrėti, bet ir vystyti bei modernizuoti kurortą. Vienas modernizacijos požymių – Birštone imtos teikti gydymo purvu paslaugos. Poilsiautojus ir sveikatą stiprinti siekusiuosius 1933 m. pakvietė naujutėlis, specialiai šiam reikalui pastatytas gydyklos pastatas, papuoštas Raudonojo Kryžiaus emblema.

Šis statinys – vienas iš tarpukariu sparčiai atsinaujinusio kurorto simbolių, mat iki 1935 m. intensyviai buvo griaunami seni ir kilo nauji Birštono pastatai. Kurorto plėtrai vadovavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o 1930 m. parengto „Svarbiujų rūmų mineralinėms vonioms“ projekto autorius – architektas Romanas Steikūnas, savo pėdsakų Birštone palikęs daug. Įdomu, kad tuo pat metu Raudonasis Kryžius plėtė savo tinklą ir kituose Respublikos miestuose.

Savo architektūra iš kitų, daugiausia medinių, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu iškilusių kurorto pastatų mūrinė gydykla išsiskiria savo elegantiškais tūriais. Pagrindiniam jų lengvumo suteikia įstiklintas fasadas. Kupolas dengia vestibiulį, kuriame įrengta laukimo salė ir kasos.

„O Birštono gydyklos mineralinių, angliarūkšties ir dumblo gydomųjų vonių nesustabdo joks lietus. Jomis besinaudojančių kasdien vis daugėja“, – 1935 m. rugpjūtį rašė laikraštis „Lietuvos aidas“. Tarpukariu Birštono fenomeną aprašę žurnalistai taip pat minėjo, kad „ne veltui ir patys gydytojai taip gausiai čia gydosi“, pastebėta, kad kurorte lankosi net svečiai iš užsienio.

Palikite komentarą

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!