Atgal

Antano Mončio namai – muziejus

12°C
S. Daukanto g. 16 / Kęstučio g. 17, Palanga
Klausyti
Maršrutai

Įprasta, kad memorialiniai muziejai įrengiami namuose ar butuose, kuriuose gyveno svarbūs žmonės. Antano Mončio namai-muziejus – išimtis iš šios tradicijos. Į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs skulptorius užaugo Kretingos rajone, Mončiuose, bet pačioje Palangoje niekuomet negyveno. Jo vardo muziejus čia įrengtas, nes menininkas Lietuvai padovanojo savo kūrybos palikimo dalį.

Pastate, kuris po architekto Petro Lapės parengtos rekonstrukcijos, muziejumi virto 1999 m., Sovietų okupacijos metais veikė sanatorijos „Banga“ valgykla ir klubas, vėliau – Sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ biblioteka. Vis dėlto jo istorija – gerokai senesnė. Asimetriško fasado, bažnyčią primenantį medinuką kurorte XX a. pradžioje pastatė grafo Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnus Vladas Navickas. Medinis priestatas iškilo jau po karo, mūrinis – dar vėliau. Išsiskiria briaunuotas namo erkeris.

Atkūrus Nepriklausomybę ir atsiradus namo paveldėtojams, pastatas buvo įtrauktas į valstybės išperkamųjų pastatų sąrašą, nes, tarpininkaujant Lietuvos kultūros ministerijai, jau buvo nuspręsta būtent čia įkurdinti 2 mln. litų tuomet įvertintą skulptoriaus A. Mončio (1921–1993) kūrybos palikimą. Kuriamam muziejui aukojo ir užsienio lietuviai. Skulptoriaus kūrinių motyvai panaudoti rekonstruojant pastato eksterjerą, jie pakeitė liaudiškus šio pastato elementus. Net laiptų rankena – 1993 m. Paryžiuje mirusio menininko sukurtos švilpynės kopija, o vietoj žirgelio fasade – A. Mončio sukurtos Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ iliustracijos elementas.

Architektas Petras Lapė (1924–2012) fasadui parinko ryškiai mėlyną spalvą. „Mano nuomone, medį dažyti reikia intensyvia spalva. Kodėl medį daryti panašų į tinką? Šio krašto gyventojai pastatus dažydavo pačių pasigamintais dažais, nes tik tokie atlaikydavo pajūrio klimatą. Todėl būdingiausios pajūrio spalvos – ochra, ultramarinas, balta, tamsiai ruda. Žvejai kartais savo namelius dažydavo ir derva“, – žurnalistams yra sakęs P. Lapė. Įdomu, kad šiuolaikiniams poreikiams vasarnamį pritaikęs architekto brolis Pranas Lapė (1921–2010), gyvenęs JAV, pažinojo A. Mončį. Muziejaus nuolatinės ekspozicijos architektas ir autorius – Valdas Ozarinskas (1961–2014).

Antano Mončio namai – muziejus

S. Daukanto g. 16 / Kęstučio g. 17, Palanga

Įprasta, kad memorialiniai muziejai įrengiami namuose ar butuose, kuriuose gyveno svarbūs žmonės. Antano Mončio namai-muziejus – išimtis iš šios tradicijos. Į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs skulptorius užaugo Kretingos rajone, Mončiuose, bet pačioje Palangoje niekuomet negyveno. Jo vardo muziejus čia įrengtas, nes menininkas Lietuvai padovanojo savo kūrybos palikimo dalį.

Pastate, kuris po architekto Petro Lapės parengtos rekonstrukcijos, muziejumi virto 1999 m., Sovietų okupacijos metais veikė sanatorijos „Banga“ valgykla ir klubas, vėliau – Sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ biblioteka. Vis dėlto jo istorija – gerokai senesnė. Asimetriško fasado, bažnyčią primenantį medinuką kurorte XX a. pradžioje pastatė grafo Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnus Vladas Navickas. Medinis priestatas iškilo jau po karo, mūrinis – dar vėliau. Išsiskiria briaunuotas namo erkeris.

Atkūrus Nepriklausomybę ir atsiradus namo paveldėtojams, pastatas buvo įtrauktas į valstybės išperkamųjų pastatų sąrašą, nes, tarpininkaujant Lietuvos kultūros ministerijai, jau buvo nuspręsta būtent čia įkurdinti 2 mln. litų tuomet įvertintą skulptoriaus A. Mončio (1921–1993) kūrybos palikimą. Kuriamam muziejui aukojo ir užsienio lietuviai. Skulptoriaus kūrinių motyvai panaudoti rekonstruojant pastato eksterjerą, jie pakeitė liaudiškus šio pastato elementus. Net laiptų rankena – 1993 m. Paryžiuje mirusio menininko sukurtos švilpynės kopija, o vietoj žirgelio fasade – A. Mončio sukurtos Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ iliustracijos elementas.

Architektas Petras Lapė (1924–2012) fasadui parinko ryškiai mėlyną spalvą. „Mano nuomone, medį dažyti reikia intensyvia spalva. Kodėl medį daryti panašų į tinką? Šio krašto gyventojai pastatus dažydavo pačių pasigamintais dažais, nes tik tokie atlaikydavo pajūrio klimatą. Todėl būdingiausios pajūrio spalvos – ochra, ultramarinas, balta, tamsiai ruda. Žvejai kartais savo namelius dažydavo ir derva“, – žurnalistams yra sakęs P. Lapė. Įdomu, kad šiuolaikiniams poreikiams vasarnamį pritaikęs architekto brolis Pranas Lapė (1921–2010), gyvenęs JAV, pažinojo A. Mončį. Muziejaus nuolatinės ekspozicijos architektas ir autorius – Valdas Ozarinskas (1961–2014).

Palikite komentarą

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!