Atgal

Geltonoji mineralinio vandens biuvetė

10°C
B. Sruogos g. 3, Birštonas
Klausyti
Maršrutai

Nedaugelis žino, kad mineralinių vandenų kurortas iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo privatus. O dar įdomiau, kad rašytinės žinios apie Birštoną siekia net XIV a., kai gerai įtvirtinta medinė pilis paminėta Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. 1382 m. Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, jog prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tai – beveik 500 metų iki oficialaus kurorto statuso suteikimo!

Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti XIX a., ypač po to, kai sudegė netoli buvęs Stakliškių kurortas. 1854 m. gautas ir oficialus leidimas steigti kurortą – tuo rūpinosi dvarininkas Adomas Bartoševičius ir gydytojas Benediktas Bilinskis. Po poros dešimtmečių kurortą įsigijo ir ėmė plėsti Jiezno dvarininkas Ignotas Kvinta, vėliau savininke tapo Lidija Miller-Kochanovskienė. Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjęs miestelis atkūrus Nepriklausomybę perėjo valstybės žinion, juo ėmė rūpintis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

„Biuvetė“ – iš prancūzų kalbos kilęs terminas, reiškiantis „statinį ant mineralinio vandens šaltinio“. Sparčiai tarp sveikuolių ir norinčiųjų tokiais tapti populiarėjančiame Birštone biuvetės radosi jau XIX a.

1879 m. kurorto savininkas dvarininkas Ignotas Kvinta šaltinį pavadino savo dukters vardu – „Viktorija“. Didelis kurorto gerbėjas kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau pasiūlė „Vytauto“ vardą, šiandien Lietuvoje tapusį mineralinio vandens sinonimu. Tiesa, ši versmė, kurią puošė medinė banginio skulptūra, pastačius Kauno hidroelektrinę užlieta Nemuno. Skulptūra, beje, tapo Birštono herbo dalimi.

Istorinės sanatorijos „Tulpė“ biuvetė puošia kurortą savo reprezentatyviomis, net kiek siurrealistinėmis formomis, primenančiomis pasakų namelį. Apskrito plano biuvetė turi du įėjimus, kurie pratęsti įspūdingomis lodžijomis. Pastato stogą užbaigiantis bokštelis imituoja žibintą.

Šiandien į Birštono biuvetes ir į mineralinio vandens pilstymo gamyklą tiekiamas vanduo yra mažos ir vidutinės mineralizacijos, be specifinių komponentų (natrio chloridinis). Į šią biuvetę tiekiamas vidutinės mineralizacijos (daugiau nei 8 g/l), į istorinį „Vytautą“ panašios sudėties mineralinis vanduo. Jis išgaunamas iš 125 metrų gylio.

Geltonoji mineralinio vandens biuvetė

B. Sruogos g. 3, Birštonas

Nedaugelis žino, kad mineralinių vandenų kurortas iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo privatus. O dar įdomiau, kad rašytinės žinios apie Birštoną siekia net XIV a., kai gerai įtvirtinta medinė pilis paminėta Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. 1382 m. Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui pranešta, jog prie Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens. Tai – beveik 500 metų iki oficialaus kurorto statuso suteikimo!

Kaip poilsio oazė miestelis ėmė populiarėti XIX a., ypač po to, kai sudegė netoli buvęs Stakliškių kurortas. 1854 m. gautas ir oficialus leidimas steigti kurortą – tuo rūpinosi dvarininkas Adomas Bartoševičius ir gydytojas Benediktas Bilinskis. Po poros dešimtmečių kurortą įsigijo ir ėmė plėsti Jiezno dvarininkas Ignotas Kvinta, vėliau savininke tapo Lidija Miller-Kochanovskienė. Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjęs miestelis atkūrus Nepriklausomybę perėjo valstybės žinion, juo ėmė rūpintis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.

„Biuvetė“ – iš prancūzų kalbos kilęs terminas, reiškiantis „statinį ant mineralinio vandens šaltinio“. Sparčiai tarp sveikuolių ir norinčiųjų tokiais tapti populiarėjančiame Birštone biuvetės radosi jau XIX a.

1879 m. kurorto savininkas dvarininkas Ignotas Kvinta šaltinį pavadino savo dukters vardu – „Viktorija“. Didelis kurorto gerbėjas kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau pasiūlė „Vytauto“ vardą, šiandien Lietuvoje tapusį mineralinio vandens sinonimu. Tiesa, ši versmė, kurią puošė medinė banginio skulptūra, pastačius Kauno hidroelektrinę užlieta Nemuno. Skulptūra, beje, tapo Birštono herbo dalimi.

Istorinės sanatorijos „Tulpė“ biuvetė puošia kurortą savo reprezentatyviomis, net kiek siurrealistinėmis formomis, primenančiomis pasakų namelį. Apskrito plano biuvetė turi du įėjimus, kurie pratęsti įspūdingomis lodžijomis. Pastato stogą užbaigiantis bokštelis imituoja žibintą.

Šiandien į Birštono biuvetes ir į mineralinio vandens pilstymo gamyklą tiekiamas vanduo yra mažos ir vidutinės mineralizacijos, be specifinių komponentų (natrio chloridinis). Į šią biuvetę tiekiamas vidutinės mineralizacijos (daugiau nei 8 g/l), į istorinį „Vytautą“ panašios sudėties mineralinis vanduo. Jis išgaunamas iš 125 metrų gylio.

Palikite komentarą

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!