Atgal

Sanatorija

2°C
Kurorto g. 6, Druskininkai
Klausyti
Maršrutai

Druskininkai pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėti 1596 m. – užrašyta, kad Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui. Jau tais laikais kaimo gyventojai pastebėjo druskingų panemunių šaltinių gydomąją galią ir taip gydydavo žaizdotas savo kojas. Yra žinoma net liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiesčių, Suraučių) dinastija. O ir žodžio „druskininkas“ reikšmė yra „asmuo, besiverčiantis druskos gamyba, pardavimu“.

1794 m. Druskininkai gydomąja vietove paskelbti Lenkijos karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio dekretu. 1837 m. leidimą vystyti purvo ir mineralinėmis voniomis garsėjusį kurortą suteikė caras Nikolajus I. Per Pirmąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjęs kurortas buvo faktiškai atkurtas 1930 m. Tarpukariu, kai Druskininkai priklausė Lenkijai, sparčiai augo čia besigydžiusių skaičius, buvo statoma daug naujų savitos rekreacinės architektūros pastatų.

Tarpukariu, kai Druskininkai priklausė Lenkijai, sparčiai augo čia besigydančiųjų skaičius, taigi daugėjo ir poilsio vilų. Druskininkams būdinga savita, daugiausia medinė, rekreacinė architektūra. Spartesnė vilų statyba prasidėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, o aktyviausia buvo iki Antrojo pasaulinio karo.

Tingūs rytai geriant kavą kambario balkone, žvelgiant į žemiau tekantį Nemuną – tokia prabanga jau apie 1930 m. galėjo pasilepinti Druskininkų kurorto svečiai. Deja, neišliko jokių duomenų apie šią sanatoriją – didžiausią rąstinį statinį mieste – suprojektavusį asmenį. Vis dėlto tai – objektas, kuriame šiandien verta apsistoti ne tik dėl puikios, ramybę garantuojančios lokacijos, bet ir dėl išskirtinės architektūros.

Istorinėje Druskininkų dalyje esanti augmenijos apsupta dviaukštė sanatorija – „T“ formos. Įspūdingiausiai pastatas atrodo stovint prieš jį – keturios masyvios kolonos pridengia per abu aukštus besitęsiantį atvirą prieangį ir laiko trikampį frontoną.

Pastatą rekonstruojant cokoliniame aukšte suformuoti vitrininiai langai – jie, tiesa, pirties lankytojams atveria vaizdą į Nemuną, tačiau nedera su kitais medinio pastato elementais. Pakeisti ir kiti sanatorijos elementai, bet ji išlaikė savo pirminę funkciją. Čia veikia viešbutis „Vingis“, kompleksui taip pat priklauso greta esantis viešbutis „Violeta“.

Sanatorija

Kurorto g. 6, Druskininkai

Druskininkai pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėti 1596 m. – užrašyta, kad Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui. Jau tais laikais kaimo gyventojai pastebėjo druskingų panemunių šaltinių gydomąją galią ir taip gydydavo žaizdotas savo kojas. Yra žinoma net liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiesčių, Suraučių) dinastija. O ir žodžio „druskininkas“ reikšmė yra „asmuo, besiverčiantis druskos gamyba, pardavimu“.

1794 m. Druskininkai gydomąja vietove paskelbti Lenkijos karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio dekretu. 1837 m. leidimą vystyti purvo ir mineralinėmis voniomis garsėjusį kurortą suteikė caras Nikolajus I. Per Pirmąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjęs kurortas buvo faktiškai atkurtas 1930 m. Tarpukariu, kai Druskininkai priklausė Lenkijai, sparčiai augo čia besigydžiusių skaičius, buvo statoma daug naujų savitos rekreacinės architektūros pastatų.

Tarpukariu, kai Druskininkai priklausė Lenkijai, sparčiai augo čia besigydančiųjų skaičius, taigi daugėjo ir poilsio vilų. Druskininkams būdinga savita, daugiausia medinė, rekreacinė architektūra. Spartesnė vilų statyba prasidėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, o aktyviausia buvo iki Antrojo pasaulinio karo.

Tingūs rytai geriant kavą kambario balkone, žvelgiant į žemiau tekantį Nemuną – tokia prabanga jau apie 1930 m. galėjo pasilepinti Druskininkų kurorto svečiai. Deja, neišliko jokių duomenų apie šią sanatoriją – didžiausią rąstinį statinį mieste – suprojektavusį asmenį. Vis dėlto tai – objektas, kuriame šiandien verta apsistoti ne tik dėl puikios, ramybę garantuojančios lokacijos, bet ir dėl išskirtinės architektūros.

Istorinėje Druskininkų dalyje esanti augmenijos apsupta dviaukštė sanatorija – „T“ formos. Įspūdingiausiai pastatas atrodo stovint prieš jį – keturios masyvios kolonos pridengia per abu aukštus besitęsiantį atvirą prieangį ir laiko trikampį frontoną.

Pastatą rekonstruojant cokoliniame aukšte suformuoti vitrininiai langai – jie, tiesa, pirties lankytojams atveria vaizdą į Nemuną, tačiau nedera su kitais medinio pastato elementais. Pakeisti ir kiti sanatorijos elementai, bet ji išlaikė savo pirminę funkciją. Čia veikia viešbutis „Vingis“, kompleksui taip pat priklauso greta esantis viešbutis „Violeta“.

Palikite komentarą

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!